Kaulų čiulpų transplantacija

Jei pageidaujate konsultuotis dėl kaulų čiulpų transplantacijos ar gauti daugiau informacijos, kreipkitės:

El. paštu: hotc@santa.lt
Telefonu: +370 52501717

19 metų veikiančiame Santaros klinikų kaulų čiulpų transplantacijų centre atlikta daugiau kaip 2000 kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijų. Centras yra vienas iš 15 didžiausių suaugusiųjų transplantacijų centrų Europoje. Čia kasmet atliekama apie 180-190 kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijų. Transplantuojami Lietuvos ir užsienio šalių (Latvijos, Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano) piliečiai. Centro transplantacijų rezultatai prilygsta pirmaujančių Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos transplantacijų centrų pasiekimams.

Šiuo metu centre yra 22 vietos. Skyriaus vienvietėse palatose sukuriama izoliacinė aplinka, kurią užtikrina speciali ventiliacijos sistema, taikoma intensyvi 24 val. per parą stebėsena. Pacientus gydo aukštos kvalifikacijos gydytojai transplantologai, specialiai apmokyti slaugytojai, psichologai bei kitas medicinos personalas. Prireikus pacientus konsultuoja bei gydo multidisciplininė gydytojų komanda.

Centre atliekamos autologinės, alogeninės giminingo, negiminingo donoro, haploidentinės transplantacijos. Prireikus atliekama kamieninių ląstelių selekcija, taikoma mezenchiminių ląstelių, citotoksinių priešvirusinių T limfocitų terapija, fotoferezė. Centro sudėtyje yra Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registras, kuriame registruota daugiau kaip 11 000 donorų. Registras yra ir Pasaulio negiminingų kaulų čiulpų donorų registro narys, todėl prireikus pacientams donoro ieškoma tarp 35 milijonų pasaulio registro donorų.

Kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos atliekamos onkohematologinėmis ir onkologinėmis (Ewingo sarkoma, germinaciniai navikai), sunkiomis autoimuninėmis ligomis (išsėtinė sklerozė, sisteminė sklerozė) sergantiems pacientams.

APIE KRAUJODAROS KAMIENINIŲ LĄSTELIŲ TRANSPLANTACIJĄ (KKLT)

Autologinė KKLT. Pagrindinis jos tikslas – kraujo kūnelių skaičiaus atstatymas po labai intensyvios chemoterapijos. Gydymui taikant labai intensyvią chemoterapiją išnaikinamos ne tik vėžinės ląstelės, bet ir sveiki kraujo kūneliai. Jei nieko nebūtų daroma, po tokios chemoterapijos sveiki kraujo kūneliai greičiausiai nebeatsistatytų arba tai truktų labai ilgai. Tokiu atveju taikoma prieš chemoterapiją surinktų paties paciento kamieninių ląstelių transplantacija (autologinė), kurios tikslas padėti greičiau atkurti normalų kraujo kūnelių skaičių: prieš šią intensyvią chemoterapiją surenkamos paties paciento kamieninės kraujodaros ląstelės, jos užšaldomos ir suleidžiamos pacientui jau po intensyvios chemoterapijos (paruošimo transplantacijai režimo); tuomet iš suleistų kamieninių kraujodaros ląstelių atsigamina sveiki kraujo kūneliai. Kadangi tai paties paciento ląstelės, nebūna imunologinio konflikto ir su tuo susijusių komplikacijų (tokių kaip transplantato prieš šeimininką liga, kaulų čiulpų atmetimas ir kt.). Paprastai ši transplantacija taikoma mielominės ligos gydymui, limfomų gydymui kuomet kiti būgai nepakankamai neveiksmingi ar liga atsinaujina. Kadangi gydymas intensyvus, susijęs su daugeliu komplikacijų, šis gydymo būdas taikomas jauniems (vertinant biologinį amžių, paprastai iki 65 m. pacientams).

Alogeninė KKLT. Paprastai ši transplantacija taikoma sergant ūmiomis leukemijomis, rečiau kitomis piktybinėmis ligomis kuomet jos neišgydomos kitais būdais ar atsinaujina. Tokių transplantacijų tikslas – ne tik kraujodaros atstatymas po intensyvios prieštransplantacinės chemoterapijos, bet ir donorinių imuninių ląstelių kova su likusiomis vėžinėmis ląstelėmis, kadangi paties paciento imuninė sistema nebuvo pajėgi su tuo susidoroti. Alogeninė KKLT taip pat taikoma tokioms ligoms gydyti, kai paciento kaulų čiulpai nesugeba pagaminti kraujo kūnelių (pvz.: aplastinė anemija, įgimti imunodeficito sindromai, kitos).

Prieš atliekant kamieninių kraujodaros ląstelių transplantaciją taikoma didelių dozių chemoterapija (vadinamas kondicionavimo režimas), kurios tikslas sunaikinti kuo daugiau organizme esančių vėžinių ląstelių (jei tai piktybinis susirgimas) ir labai susilpninti paciento imuninę sistemą, kad ši neatmestų donorinių ląstelių bei nevyktų imunologiniai konfliktai tarp donoro ir paciento ląstelių. Po šios chemoterapijos atliekama donoro kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija. Naujai į organizmą suleistos kamieninės ląstelės keliauja į kaulų čiulpus, kur suformuoja naują, sveikų kamieninių ląstelių populiaciją, iš kurios ilgainiui ima gamintis sveiki kraujo kūneliai. Kartu atsistato ir sveikos imuninės sistemos ląstelės, kurios atpažįsta vėžines ląsteles kaip svetimas ir jas sunaikina. Tai vadinamas „transplantato prieš leukemiją“ poveikis. Deja, bet neretai donorinės imuninės ląstelės užpuola ir šeimininko sveikus audinius – tai komplikacija, vadinama „transplantato prieš šeimininką liga“. Dėl didelės rizikos ir galimų komplikacijų alogeninė KKLT taikoma tik jauniems, geros bendros sveikatos pacientams.

KAMIENINIŲ KRAUJODAROS LĄSTELIŲ TRANSPLANTACIJOS PROCEDŪRA

Tyrimai ir procedūros atliekamos prieš transplantaciją

Prieš kamieninių ląstelių transplantaciją būtina atlikti tam tikrus tyrimus ir procedūras, kuriais siekiama įvertinti paciento ligą ir sveikatos būklę. Tai labai svarbu tam, kad būtų užtikrintas paciento tinkamumas procedūrai ir numanomas transplantacijos sėkmingumas. Šio etapo metu į didelę veną krūtinėje (šalia kaklo) įvedamas plonas, lankstus vamzdelis (kateteris), kuris dar vadinamas centrine linija, kuris reikalingas viso gydymo metu. Centrinė linija naudojama kamieninių ląstelių, vaistų, skysčių, maitinimo tirpalų ar kitų reikalingų medžiagų suleidimui į organizmą. Per ją gali būti surenkamos kamieninės kraujodaros ląstelės (jei tai autologinė transplantacija) ar kartais paimamas kraujas tyrimams.

Paruošimas KKLT procedūrai (kondicionavimas)

Atlikus visus tyrimus ir procedūras prieš transplantaciją, pradedamas procesas, vadinamas kondicionavimu. Kondicionavimo metu taikoma chemoterapija, jis skirtas:

Vėžinių ląstelių sunaikinimui;
Paciento imuninės sistemos slopinimui tam, kad organizmas neatmestų transplantuotų kamieninių ląstelių (tai aktualu alogeninės transplantacijos atveju).

Skiriamas kondicionavimas priklauso nuo įvairių veiksnių, įskaitant ligą, bendrą sveikatos būklę, amžių ir planuojamą transplantato rūšį.

Kondicionavimo metu, kaip ir intensyvios chemoterapijos metu žūsta visos greitai besidauginančios ląstelės. Žūsta kraujo kūneliai, dėl to vystosi anemija su jai būdingais požymiais, infekcinės komplikacijos dėl leukocitų skaičiaus sumažėjimo, kraujavimai dėl trombocitų skaičiaus sumažėjimo. Nukenčia gleivinių ląstelės, opėja burna, žarnynas, taip pat odos ląstelės, plaukai, lytinės ląstelės. Kai kurie kondicionavimo metu naudojami vaistai yra toksiški tam tikriems organams, galimas jų funkcijos sutrikimas. Dėl kondicionavimo gali pasireikšti šie nepageidaujami poveikiai:

Kondicionavimo metu:

Pykinimas ir vėmimas (jie yra labai dažni kondicionavimo metų. Paprastai gydytojai skiria pykinimą slopinančių vaistų. Jei jų nepakanka, reiktų pranešti gydytojui);
Viduriavimas;
Karščiavimas (sukarščiuoti galima dėl tam tikrų kondicionavimo metu skiriamų vaistų, tačiau tai gali būti ir prasidedančių infekcijų požymis);
Silpnumas, nuovargis;
Netrukus po kondicionavimo (dėl ląstelių žūties ar toksinio organų pakenkimo);
Burnos žaizdos ir opos;
Plaukų slinkimas;
Infekcijos, pvz.: plaučių uždegimas;
Kraujavimai;
Anemijos sindromas;
Kepenų, inkstų funkcijos sutrikimas.

Vėlesni nepageidaujami poveikiai:

Katarakta;
Nevaisingumas;
Širdies, kepenų ar plaučių nepakankamumas.

Siekiant sumažinti nepageidaujamus poveikius skiriami juos mažinantys vaistai. Plačiau apie nepageidaujamus chemoterapijos poveikius ir patarimus, jiems pasireiškus, skaitykite skiltyje „Chemoterapija“.

Nemieloabliacinė kamieninių ląstelių transplantacija

Nemieloabliacinė kamieninių ląstelių transplantacija arba sumažinto intensyvumo kondicionavimas yra alogeninės transplantacijos rūšis, kurios metu taikomas mažiau intensyvus kondicionavimo režimas.

Sumažinto intensyvumo kondicionavimas, kurio metu taikomos ne tokios didelės chemoterapijos dozės, sunaikina dalį vėžinių ląstelių ir slopina imuninę sistemą. Po to į organizmą suleidžiame donoro ląsteles, kurios per laiką pakeičia kaulų čiulpų ląsteles. Donoro ląstelių imuniniai veiksniai ima kovoti su piktybinėmis ląstelėmis.

Mažesnio intensyvumo kondicionavimas kartais yra patrauklesnė galimybė vyresniems pacientams, kadangi jo metu taikomas mažiau intensyvus chemoterapinis paruošimas. Tačiau tokia transplantacijos rūšis nėra tinkama visoms situacijoms, po jos dažniau pasitaiko ligos atsinaujinimų (recidyvų). Geriausio kondicionavimo režimo pasirinkimas priklauso nuo įvairių veiksnių, iš kurių svarbi pati liga, paciento amžius bei sveikatos būklė.

Mieloabliacinė kamieninių ląstelių transplantacija

Taikomas intensyvus kondicionavimo režimas, visiškai sunaikinantis paciento kraujodarą ir stipriai susilpninantis imuninę sistemą. Jis žymiai veiksmingiau sunaikina vėžines ląsteles, būna mažiau ligos atkryčių, deja, yra toksiškesnis, sukelia daugiau komplikacijų. Paprastai taikomas jaunesniems pacientams.

Kamieninių kraujodaros ląstelių surinkimas

Jeigu transplantacijai naudojami kaulų čiulpai, tai bendrosios nejautros metu švirkštu iš klubakaulio ištraukiama maždaug 700 – 1500 ml kraujo ir kaulų čiulpų suspensijos. Tačiau pastaruoju metu kaulų čiulpai kaip kamieninių ląstelių šaltinis naudojami vis rečiau.

Jeigu transplantacijai naudojamos kamieninės ląstelės, esančios periferiniame kraujyje, tuomet jos surenkamos per į veną įvestą kateterį, kuris sujungiamas su specialiu aparatu (separatoriumi/aferezės aparatu), padedančiu iš kraujo atskirti kamienines ląsteles. Šis procesas vadinamas afereze. Likęs kraujas per kitą kateterį gražinamas pacientui. Tačiau, jeigu kraujodaros kamieninių ląstelių surinkimui naudojamas periferinis kraujas, tai susiduriama su problema, kad jų kraujyje yra per mažai, kad būtų galima atlikti transplantaciją. Todėl prieš rinkimą skiriamos specialias biologiškai aktyvios medžiagos – augimo faktoriai, kurie specifiškai skatina kamieninių ląstelių dauginimąsi ir išmetimą į kraują.

Jei renkamos paciento kamieninės ląstelės autologiniam naudojimui, pacientui skiriama tam tikra chemoterapija, o pradedant atsistatyti kraujodaros ląstelėms, papildomai skiriamas augimo faktorius – granuliocitų kolonijas stimuliuojantis faktorius – G–CSF, sušvirkščiant jį po oda rytą ir vakarą. Kai ląstelių kraujyje aptinkama pakankamai surinkimui (gydytojas nusprendžia atlikus specialų kraujo tyrimą), atliekama aferezė. Kad būtų surinktas pakankamas kiekis ląstelių, gali prireikti kelių aferezių. Surinktos ląstelės užšaldomos. Jos bus panaudotos paskyrus intensyvią chemoterapiją.

Jei renkamos donoro kamieninės ląstelės alogeninei KKLT, donoras gali pasirinkti, ar donuoti kraujodaros kamienines ląsteles iš kraujo, ar iš pačių kaulų čiulpų. Jei donuojama iš kraujo, donorui 5 dienas po oda švirkščiamas preparatas G-CSF, kuris padidina kraujodaros kamieninių ląstelių koncentraciją kraujyje tam, kad jas galima būtų surinkti. Tai saugu ir nekenksminga, tačiau gali šiek tiek pakilti temperatūra, pamausti kaulus. Penktą (kartais ir šeštą) dieną kamieninės ląstelės yra renkamos iš donoro aferezės būdu. Dalis kraujo paimama į aparatą, surenkamos kamieninės ląstelės, o visa kita grąžinama donorui. Paprastai procedūra trunka apie 5 valandas, tačiau surinktas tūris būna labai nedidelis – tik apie 100 – 300ml. Kartais prireikia dviejų aferezių. Aferezės procedūra yra saugi ir nekenksminga, naudojamos tik vienkartinės priemonės. Tą pačią ar kitą dieną galima vykti namo, o paimtas ląstelių keikis atsistato per 2 savaites.

Jei donuojama iš kaulų čiulpų, minėtas preparatas nėra švirkščiamas. Kamieninės ląstelės renkamos iš dubens kaulų operacinėje bendros nejautros metu. Paimama apie 700 – 1500 ml kraujo su kamieninėmis ląstelėmis. Paėmimo metu donoras miega, tad nieko nejaučia. Po procedūros galima jausti bendrą silpnumą, gali pamausti dubens kaulus, bet šie nemalonumai yra laikini ir per keletą dienų praeina, o paimtas ląstelių skaičius atsistato per kelias savaites. Surinkti kaulų čiulpai per 72 valandas privalo būti sulašinti pacientui.

Kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija

Kamieninių ląstelių transplantacijos metu po kelių dienų chemoterapijos kurso, atliekama donorinių arba paties paciento kamieninių ląstelių infuziją į organizmą per centrinę liniją, taip pat kaip perpilamas kraujas. Dažniausiai infuzija trunka keliasdešimt minučių–valandą. Transplantuotos kamieninės ląstelės nukeliauja į kaulų čiulpus, kur iš jų ima gamintis nauji kraujo kūneliai. Tam, kad būtų pradėti gaminti nauji kraujo kūneliai ir pradėtų atsistatyti kraujo rodikliai, gali prireikti kelių savaičių.

Užšaldytų ir atšildytų kaulų čiulpų ar kraujo kamieninių ląstelių sudėtyje būna konservanto, kuris apsaugo ląsteles. Prieš ir po transplantacijos skiriami intraveniniai skysčiai, kurie padeda organizmui pašalinti konservantą. Galimi konservanto nepageidaujami poveikiai:

Pykinimas;
Karščiavimas;
Viduriavimas;
Šaltkrėtis;
Dilgėlinė;
Raudonas šlapimas;
Centrinės nervų sistemos pakenkimas.

Nepageidaujami konservanto poveikiai pasireiškia ne visiems pacientams, o kai kuriems jie pasireiškia tik minimaliai.

Kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijos rizika

Kaulų čiulpų transplantacija yra susijusi su komplikacijų rizika. Rizika priklauso nuo įvairių veiksnių, taip pat ir nuo kraujo ligos rūšies, transplanto rūšies ir paciento amžiaus bei sveikatos būklės. Nors kai kurie žmonės beveik nesusiduria su transplantacijos problemomis, kitiems gali išsivystyti komplikacijos, dėl kurių gali prireikti gydymo ar hospitalizacijos. Kai kurios komplikacijos gali būti grėsmingos gyvybei.

Galimos kaulų čiulpų transplantacijos komplikacijos:

Transplantato prieš šeimininką liga (būdinga tik alogeninei transplantacijai);
Kamieninių ląstelių (transplantato) atmetimas;
Organų pažeidimas;
Infekcijos;
Nevaisingumas;
Naujas vėžys;
Mirtis.

Ankstyvas periodas po transplantacijos ir jo komplikacijos

Tai periodas kol prigyja kamieninės kraujodaros ląstelės ir atsigamina kraujodara. Šis periodas trunka apie 2-3 savaites. Šiuo metu pacientas išgyvena gilios pancitopenijos (visų kraujo kūnelių trūkumo) laikotarpį. Gydytojai iki prigijimo beveik kasdien kartoja kraujo tyrimą ir stebi jo dinamiką. Pagal kraujo rodiklius žino, kokių kraujo komponentų reikia perpilti, kad neiškiltų grėsmė paciento gyvybei.

Mažėjant eritrocitų ir hemoglobino koncentracijai, anemijos sindromo korekcijai perpilama eritrocitų masė.

Dėl trombocitų trūkumo galimi kraujavimai. Trombocitų transfuzijos atliekamos labai sumažėjus trombocitų skaičiui (paprastai mažiau 10-20×109/l trombocitų), planuojant invazines procedūras jei trombocitų skaičius mažas, prasidėjus kraujavimams. Tačiau dėl dažnų trombocitų perpylimų ankstesniame ligos gydymo etape ar buvusių nėštumų paciento imuninė sistema gali pradėti gaminti antikūnus, kurie ima pulti perpiltus trombocitus ir šie labai greit žūsta, tad trombocitų transfuzijos tampa neefektyvios. Tokiais atvejais reikia perpilti tik gerai suderintus trombocitus. Kraujo komponentai prieš perpilant apšvitinami ir išfiltruojami baltieji kraujo kūneliai.

Dėl leukocitų trūkumo pacientui labai pavojingos infekcijos, todėl reikia laikytis specialaus higienos ir mitybos režimo. KKLT skyriai įrengti taip, kad palatose būtų kuo mažesnis mikrobiologinis užterštumas (ištraukiamoji ventiliacija, specialūs oro filtrai), personalas, dirbantis su KKLT pacientais taip pat turi laikytis specialių aseptikos ir antiseptikos reikalavimų. Prasidėjus infekcijoms nedelsiant skiriami plataus veikimo spektro antibiotikai ar priešgrybeliniai vaistai, skiriami įvairūs tyrimai infekcijos šaltiniui nustatyti (kraujo, šlapimo pasėliai, pasėliai iš kateterio, krūtinės ląstos rentgenograma ar kompiuterinė tomografija ir kiti). Pavojingiausia jei išsivysto sepsis (infekcija kraujyje) ar septinis šokas, tuomet gali prireikti net gydymo intensyvios terapijos skyriuje. Taip pat pavojingos grybelinės infekcijos, dažniausiai pažeidžiančios paciento plaučius. Po transplantacijos neretai reaktyvuojasi Citomegalo ar Ebštei-Bar virusas, todėl periodiškai sekamas viruso kopijų skaičius kraujyje ir stebint jo padidėjimą, skiriamas priešvirusinis gydymas. Citomegalo viruso reaktyvacijos profilaktikai ilgą laiką, kol nutraukiamas imuninę sistemą slopinantis gydymas, reikia vartoti profilaktinius vaistus (dažniausiai Veltreksą). Pavojingos plaučių infekcijos Pneumocystis carinii profilaktikai reikia vartoti Biseptolį. Infekcijų rizika išlieka padidėjusi dar ilgai po transplantacijos, todėl labai svarbu laikytis gydytojo nurodymų ir sukarščiavus pradėti vartoti gydytojo paskirtus antibiotikus bei nedelsiant vykti į gydymo įstaigą ar vykdyti kitus gydytojo nurodymus.

Ankstyvame periode po transplantacijos dėl kondicionavimo metu skirtų vaistų išopėja gleivinės. Burnos gleivinės išopėjimas (mukozitas) neretai būna labai skausmingas, trukdantis normaliai maitintis. Skiriami vaistai nuo skausmo. Kad per pažeistą gleivinę neprisidėtų infekcijos, reikia laikytis burnos higienos.

Ankstyvame periode galimas ir inkstų ar kepenų pažeidimas dėl kondicionavimo metu skirtų vaistų, gali sutrikti elektrolitų balansas dėl masyvių infuzijų, vėmimo, vaistų poveikio, sutrikti kraujo krešėjimas. Kad laiku pastebėti šiuos pažeidimus, gydytojas bent keletą kartų per savaitę atlieka biocheminį tyrimą, vertina rodiklius ir imasi reikiamų priemonių.

Transplantato prieš šeimininką liga: galima grėsmė, atsirandanti naudojant donorų kamienines ląsteles. Jeigu atliekama transplantacija, kurios metu naudojamos donoro kamieninės ląstelės (alogeninė KKLT), kyla grėsmė, kad gali išsivystyti transplantato prieš šeimininką liga. Ši būklė atsiranda kai transplantuotos donoro ląstelės ima kovoti prieš recipiento organizmą ir audinius. Kad išvengti šios ligos skiriami imuninę sistemą slopinantys vaistai (dažniausiai Ciklosporinas, mikofenolatai), tačiau ši komplikacija pasireiškia daugiau nei pusei transplantuotų pacientų.

Transplantato prieš šeimininką liga, atsirandanti anksti po transplantacijos (paprastai iki 100 dienų) vadinama ūmia. Ji dažniausiai pažeidžia:

Odą (pasireiškia bėrimu, dažnai panašiu į nudegimą saulėje, kartais oda gali net išopėti);
Virškinimo traktą (pasireiškia burnos išopėjimais, pilvo skausmais, viduriavimu, pykinimu ar vėmimu);
Kepenis (atsiranda gelta, sutrinka kepenų funkcija).

Lėtinė transplantato prieš šeimininką liga atsiranda vėliau (dažnai daugiau nei 100 dienų po KKLT) ir atrodo kiek kitaip nei ūmi. Ji vargina apie pusę transplantuotų pacientų, gali būti lengva ar pažeisti daugelį organų ir sistemų. Dažniausiai pažeidžia:

Odą (ji tampa sausa, kieta, kai kuriose vietose nepaslanki, primenanti surandėjimus, kartais net riboja judesius, pakinta pigmentacija, gali atsirasti įvairaus pobūdžio bėrimai);
Akis (vystosi akių sausumo sindromas);
Burnos gleivinę (burnoje atsiranda panašių į surandėjimus pakitimų);
Virškinamąjį traktą (kartais siaurėja stemplė, dėl ko tampa sunku nuryti maistą, gali varginti pykinimas, vėmimas, anoreksija, krinta svoris, pacientai liesėja);
Plaučius (siaurėja bronchai, vargina dusulys);
Kepenis (sutrinka jų funkcija, tulžis užsistovi kepenų latakėliuose);
Raumenis, sąnarius (šie tampa mažiau judrūs);
Lytinę sistemą (makšties sausumas, pakitimai panašūs į randus).

Transplantato prieš šeimininką ligos gydymui naudojami imuninę sistemą slopinantys vaistai. Paprastai pradedama nuo steroidinių hormonų skyrimo, Ciklosporino, Mikofenolinės rūgšties. Jei liga atspari gydymui, bandoma individualiai pritaikyti gelbstintį gydymą: naudojami monokloniniai antikūnai, taikoma ekstrakorporinė fotoferezė (gydymas, kuomet aferezės būdu surenkami paciento limfocitai, apšvitinami ultravioletiniais spinduliais ir sulašinami atgal pacientui).

Vėlesnis laikotarpis po transplantacijos

Po kamieninių ląstelių transplantacijos skiriamas didelis dėmesys paciento stebėsenai ir priežiūrai, pacientams atliekami įvairūs kraujo ir kiti tyrimai, skirti būklės stebėsenai. Labai svarbu periodiškai atlikti tyrimus, skirtus ligos atsinaujinimo stebėjimui. Ūmios leukemijos po alogeninės KKLT atsinaujina trečdaliui pacientų, bet laiku pastebėjus pirmuosius atsinaujinimo požymius galima imtis priemonių ir išvengti tikro recidyvo (mažinamas imuninę sistemą slopinantis gydymas, skiriama donoro limfocitų infuzija). Todėl pacientams reikia nusiteikti dažnoms kaulų čiulpų punkcijoms, kurios atliekamos funkcijai ęvertinti bei ligos atsinaujinimo požymiams pastebėti. Jeigu atlikta alogeninė KKLT, periodiškai atliekamas chimerizmo tyrimas – jis parodo kokią procentinę kraujodaros dalį sudaro donoro ir recipiento kraujodara (siekiama 100% donorinio chimerizmo).

Po KKLT ilgą laiką išlieka padidėjusi infekcijų rizika, todėl reikia vykdyti gydytojų nurodymus pastebėjus infekcijų požymius, gerti profilaktinius vaistus. Po KKLT išnyksta imunitetas ligoms, kuriomis pacientas persirgo anksčiau arba nuo kurių buvo skiepytas (pvz. vėjaraupiams, raudonukei), šios ligos gali būti labai sunkios, kartais net mirtinos. Todėl svarbu vengti kontakto su galimai sergančiais, skiepyti šeimos narius. Baigus gerti imuninę sistemą slopinančius vaistus, iš naujo skiepyjami ir patys pacientai.

Po transplantacijos dar ilgą laiką reikia vartoti tam tikrus vaistus. Savavališkas vaistų nutraukimas gali būti gyvybiškai pavojingas. Paprastai tai būna:

Po alogeninės KKLT – imuninę sistemą slopinantys vaistai (dažniausiai Ciklosporinas, mikofenolatai) – jie vartojami, kad išvengtume imuninio konflikto tarp donoro ir paciento ląstelių, nebūtų transplantato atmetimo, o vėliau nesivystytų transplantato prieš šeimininką liga. Jei nesivysto komplikacijos imunosupresantai palaipsniui nutraukiami po kelių mėnesių (dažniausiai pusmečio), tačiau išliekant imuninių komplikacijų rizikai juos tenka vartoti net iki keleto metų. Kol vartojami imunosupresantai, reikia vartoti ir vaistus infekcijų profilaktikai, vengti kontakto su ligoniais, didelių žmonių susibūrimų;
Profilaktiniai vaistai prieš infekcijas – dažniausiai tai Valacikloviras ir Biseptolis.

Po KKLT (ypač alogeninės) padaugėja ir komplikacijų, kurios gali pasireikšti praėjus ilgesniam laikui (metams, dešimtmečiams). Tai širdies ligos, endokrininės sistemos sutrikimai (moterims ankstyva menopauzė ir su ja susijusios komplikacijos), antriniai piktybiniai susirgimai dėl kurių reikia būti ypač budriems ir periodiškai tikrintis.

Tikėtini KKLT rezultatai

Kamieninių ląstelių transplantacija gali pagydyti kai kurias ligas, o kitų atveju padeda pasiekti ligos remisiją. Kamieninių ląstelių transplantacijos tikslas priklauso nuo konkrečios situacijos, bet dažniausiai siekiame ligos išgydymo arba kontrolės, gyvenimo trukmės prailginimo ir jo kokybės pagerinimo.

Kai kuriems žmonėms kamieninių ląstelių transplantacijos metu pasireiškia nedaug nepageidaujamų poveikių ir komplikacijų. Kiti susiduria su trumpalaikėmis ar ilgalaikėmis problemomis. Nepageidaujamų poveikių sunkumas ir transplantacijos sėkmė priklauso nuo konkretaus žmogaus ir kartais gali būti sunkiai nuspėjami prieš transplantaciją.

Reikšmingos problemos, su kuriomis susiduriama transplantacijos metu, gali atgrasinti nuo procedūros ar paskatinti nuleisti rankas. Visgi, derėtų atsiminti, kad daugelis išgyvenusiųjų transplantaciją susidūrė su sudėtingomis problemomis transplantacijos metu, bet galop transplantacija baigėsi sėkmingai, jie pasveiko ir sugrįžo prie įprastinės veiklos bei gyvena visavertį gyvenimą.

Donoro parinkimas alogeninei KKLT

Leukocitai savo paviršiuje turi specialius baltymus, vadinamus žmogaus leukocitų antigenais (trumpinama ŽLA ar HLA), kurie dalyvauja organizmo apsaugoje ir padeda organizmui atpažinti „savas“ ląsteles nuo „svetimų“. Jiems dalyvaujant svetimos ląstelės sunaikinamos. Tad transplantuojant svarbu suderinti donoro ir paciento HLA, kad donorinės ląstelės būtų palaikytos „savomis“ ir nevyktų imunologiniai konfliktai tarp donoro ir paciento ląstelių (atmetimas ar transplanato prieš šeimininką liga).

Kiekvienam žmogui būdingos unikalios HLA molekules. Jos nulemtos genetiškai, pusė paveldima iš tėvo, o pusė iš motinos (paveldimos pusės antigenų rinkinys vadinamas haplotipu). Tikimybė, kad brolis ar sesuo bus HLA tapatūs yra 25 %, kad pusiau tapatūs (haploidentiški) – 50 %, ir kad visiškai netapatūs – 25 %. Identiški dvyniai visuomet HLA tapatūs. Motina ar tėvas visuomet bus pusiau tapatūs, tik nedidelio atsitiktinumo dėka (atsitiktinai sutampa mamos ir tėvo haplotipas, kurį paveldi vaikas) tėvai gali būti visiškai tapatūs. Tikimybė, kad tiks tolimesni giminaičiai artima tokiai, kad HLA tapatus bus praeivis gatvėje. Taigi tapatų giminingą donorą turi tik apie 15–20 % žmonių. Tikimybė didėja turint daugiau brolių ar seserų, tačiau HLA haplotipai paveldimi atsitiktinai, tad gali būti, kad tapatus bus vienintelis brolis ar sesuo, ar kad netiks nė vienas iš gausaus brolių ar seserų būrio. Jeigu įmanoma, visada pasirenkamas giminingas donoras (brolis ar sesuo), kadangi KKLT rezultatai iš giminingo donoro yra geresni, donoras visuomet šalia, tad paprastesnė logistika.

Jei pacientas neturi tapataus giminingo donoro, iesškoma negiminingo donoro. Pagal šiuolaikinius standartus ieškoma donoro, kurio 10 HLA alelių sutaptų su paciento (taip vadinamų A, B, C, DRB1 ir DQB1 lokusų antigenai ir aleliai turi sutapti). Taip pat stengiamasi parinkti vyriškos lyties, jaunesnį donorą, kadangi tuomet KKLT rezultatai geresni. Negiminingas donoras greičiausiai niekada nebus visiškai tapatus, nes yra netiriamų ar dar nežinomų antigenų, kurie gali skirtis tarp donoro ir paciento. Negiminingo donoro paiešką vykdo ir norinčius tapti negiminingais kaulų čiulpų donorais vykdo Lietuvos nacionalinis kaulų čiulpų donorų registras. Jame donorų skaičius sudaro daugiau nei 11 000 donorų. Registras vykdo negiminingų kaulų čiulpų donorų paiešką Lietuvos Respublikos ir užsienio šalių piliečiams tiek Lietuvos, tiek ir Pasaulio negiminingų donorų registre, kuriame yra daugiau kaip 20 milijonų potencialių donorų. Kasmet atliekama apie 80 naujų paieškų Lietuvoje besigydantiems pacientams: tinkamas negiminingas kaulų čiulpų donoras randamas daugiau kaip 90% pacientų, daugiau kaip 60 % jų atliekamos kaulų čiulpų transplantacijos. Registras organizuoja negiminingų kaulų čiulpų donorų donacijas Lietuvoje. Kasmet 5–6 Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registro donorai donuoja kaulų čiulpus kraujo vėžiu sergantiesiems, šis skaičius auga didėjant potencialių donorų skaičiui Lietuvos registre. Registras taip pat organizuoja kitų pasaulio registrų donorų alogenines kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijas, gabena kaulų čiulpus iš kitų šalių (apie 40-50 negiminingų donorų transplantacijų per metus). Lietuvos pacientams dažniausiai donuoja Vokietijos donorai, taip pat yra donavę donorai iš Lenkijos, JAV, Didžiosios Britanijos, Italijos, Šveicarijos, Čekijos, Olandijos, Kipro, Austrijos.