Rimutės istorija

„Būna sunkiau, lengviau, bet aš gyvenu dieną, savaitę, mėnesį, metus. Bus jau dešimt metų – tai labai daug. „Aš turiu vėžį, bet vėžys neturi manęs“.“ – Rimutė, serga lėtine limfoleukemija

„Mano liga nėra pilnai išgydoma, bet kuriam laikui pasiekiama remisija. Būna sunkiau, lengviau, bet aš gyvenu dieną, savaitę, mėnesį, metus. Bus jau dešimt metų – tai labai daug“, – gyvenimą su liga apibūdina Rimutė. Stiprybės jai įkvepia H. Jackson Brown jaunesniojo knygoje „P.S. Myliu tave“ perskaityta citata: „Aš turiu vėžį, bet vėžys neturi manęs“. Tokio požiūrio laikosi ir lėtine kraujo liga serganti Rimutė.

Pirmuosius susirgimo požymius moteris pastebėjo 2006 metais. Jai buvo diagnozuota lėtinės limfoleukemijos II stadija.  Pradėjus gydymą, po pirmojo kurso buvo pasiekta remisija, tačiau 2012 m. liga vėl ėmė progresuoti. Šį kartą gydymo dėka buvo pasiekta dalinė remisija, tačiau vos po metų liga vėl paūmėjo. 2015 gegužę Rimutei atlikta kaulų čiulpų transplantacija. Savo kaulų čiulpais su moterimi pasidalijo jos sesuo ir transplantacijos dėka šiandien Rimutė šypsosi bei dalijasi savo patirtimi.

Kovojant su liga, Rimutei teko daug patirti ir iškęsti, o didžiausias smūgis buvo tai, jog pačios sveikatai pagerėjus, onkologine liga – mieloma – susirgo jos vyras. Kurį laiką jie kovojo kartu, tačiau 2014 m. liga pasiglemžė vyro gyvybę.

„Nenorėjau nei gydytis, nei pasveikti. Buvo labai sunku pasiryžti kaulų čiulpų transplantacijai, kai žinojau, kas po jos laukia. Vis tik, net ir pats žmogus nežino, kiek jis gali ištverti ir pasiekti. Kitiems skirta dar daugiau“, – skaudų gyvenimo laikotarpį po vyro netekties apibūdina Rimutė.

Pasiryžti transplantacijai moteriai padėjo noras gyventi ir tvarkytis pačiai, netampant našta artimiesiems. Jų palaikymą tiek savo, tiek vyro gydymosi laikotarpiu ji labai vertina ir prisimena: „Visą laiką padėjo ir palaikė vaikai, seserys, jų šeimos, palaikė patys artimiausi draugai.“

Paklausta apie pasikeitimus susirgus, Rimutė sako, jog liga išmokė ją vertinti kiekvieną dieną, džiaugtis ir mažais dalykais bei būti atlaidesne sau bei kitiems. O žmonėms, neseniai sužinojusiems diagnozę, linki tikėti gydymu bei prireikus išdrįsti paprašyti psichologo pagalbos.

„Iš pradžių atrodo, kad tavo liga – tarsi tiksintis laikrodis. Bet kiekvienam, net ir nesergančiam, tas laikrodis tiksi ir nežinai, kada jis sustos. Linkiu sėkmingai gydytis ir gyventi kiekvieną dieną. Gyventi iš tikrųjų“, – sako ji.

Moteris pastebi, jog labai svarbu save tausoti ir mylėti. Ir tai taikytina ne tik tiems, kurie susiduria su sudėtingais gyvenimo išbandymais, bet kiekvienam: „Jei galėčiau grįžti atgal, pasistengčiau daugiau įsiklausyti į savo savijautą, nesistengti daryti visko, o daryti tiek, kiek gali. Pasaugočiau save“,– patirtimi dalinasi Rimutė.

Po gydymo nusilpus regėjimui, ji galėjo skaityti tik žurnalus, todėl dabar džiaugiasi pamažu sugrįžtančiu noru skaityti knygas. Nors Rimutė dabar sakosi labiau besijaučianti gyvenimo stebėtoja, negu dalyve, ji nemano, jog tai yra blogai. „Matau, kaip auga anūkai, skaitau jiems pasakas, turiu galimybę stebėti, kaip keičiasi pasaulis. Esu labai dėkinga likimui, Dievui ir gydytojams.“

Copy right „Drąsos ambasadoriai„