Renatos istorija

„Smagu sutikti mieste nepažįstamai pasikeitusį žmogų – ataugusiais plaukais, antakiais, pasipuošusį, o ne su ligoninės pižama, kuris tau šypsosi, o tu galvoji, ir kur aš jį mačiau? Mmm??? Nepamenu. Ir tik vėliau, gerokai nutolus prisimeni – a, tai pacientas ar pacientė iš 858 palatos, gulėjo prie lango, berods, sirgo ūmine leukemija, seniai pasveiko, nebesilanko. Tada aplanko puikus jausmas – kažkam vis tik padėjome…“ – Renata, gydytoja hematologė

VUL Santaros klinikų Kaulų čiulpų transplantacijos ir intensyvios chemoterapijos skyriaus gydytoja hematologė Renata Jucaitienė mano, jog dirbti šioje srityje jai buvo lemta: „Tai ne aš, o mane pasirinko hematologija.“

Sritis, kurioje gydytoja dirba, pacientai, kurie šiame skyriuje gydomi nėra iš lengvųjų. Tai leidžia įvertinti akimirkos trapumą: „Sunkumai mus grūdina. Mes džiaugiamės kiekviena diena čia ir dabar. Ir žinoma, visada stengiamės padėti visiems savo pacientams viskuo, kas mūsų valioje.“

Anot Renatos pirmoji akistata su diagnozuota liga nerimo sukelia ne tik pacientams ir jų artimiesiems, o kartais ir gydytojams.

„Žinoma būna baisu, o kartais netgi labiau nei pacientams, nes tuo momentu aš žinau daugiau nei jie. Taip pat, būna sudėtina atrasti tinkamus žodžius, kurie būtų tinkami konkrečiam žmogui.“

Gydytoja hematologė sako, jog pacientams sveikimo procese linki nepamiršti reikšmingų dalykų: tikėjimo, pasitikėjimo kitais, užsispyrimo, noro sveikti, valios kovoti, gebėjimo priimti aplinkinių meilę ir rūpestį. Be to, specialistės nuomone, svarbu ir kuo greičiau pradėti gydymą bei, be abejonės, pasveikti.

Renatos manymu ir artimieji gali prisidėti prie sveikimo proceso kantrybe, meile, geromis emocijomis šypsenomis, o kartais reiktų nevengti ir džiaugsmo ašarų.

„Sėkmingus atvejus mes greitai pamirštame, nes kasdien vis susiduriame su naujais iššūkiais. Smagu sutikti mieste nepažįstamai pasikeitusį žmogų – ataugusiais plaukais, antakiais, pasipuošusį, o ne su ligoninės pižama, kuris tau šypsosi, o tu galvoji, ir kur aš jį mačiau? Mmm??? Nepamenu. Ir tik vėliau, gerokai nutolus prisimeni – a, tai pacientas ar pacientė iš 858 palatos, gulėjo prie lango, berods, sirgo ūmine leukemija, seniai pasveiko, nebesilanko. Tada aplanko puikus jausmas – kažkam vis tik padėjome…“

Copy right „Drąsos ambasadoriai“