GYDYMAS. TECHNOLOGIJOS. MOKSLAS

Mūsų gydytojai, slaugytojai ir kiti kraujo bei onkologinių ligų specialistai Jums parinks individualią diagnostiką bei gydymą.

Istorija

Grytės istorija

Gyvenimas kasdien duoda mums pamokas, kurias mes išmokstame arba ne. Išmokę, palipam laipteliu aukštyn, neišmokę, liekam vietoje ir kartojame pamoką. Viskas yra mūsų rankose, mes galime rinktis, kaip norime gyventi, kokiais norime būti. Aš pasirinkau mylėti. Visų pirma, mylėti save, ne egoistiškai, bet iš tikrųjų.” – Grytė, įveikė Burkito limfomą

Ligos užuomazgos ėmė jaustis dar man gyvenant Indonezijoje, imdavau jaustis vis labiau pavargus, valgydavau daug, o svoris ėmė mažėti, prasidėjo naktinis karščiavimas, viduriavimas, ėmė pūstis pilvas. Maniau, susirgusi kokia nors tų kraštų karštine. Praėjus daugiau nei mėnesiui po šių simptomų atsiradimo jau gulėjau vietinėje ligoninėje, su nerimu laukdama diagnozės. Vis tik, ją išgirsti teko tik po sunkiausios gyvenime kelionės namo, į Vilnių. Santariškių klinikų medikai, jau kitą dieną po atvykimo pranešė, jog man Burkito limfoma, III B stadija. Liga buvo taip įsikerojusi, jog pažeisti buvo beveik visi organai. Gydymui nepadėjo, o priešingai, jį tik apsunkino ir visa puokštė  infekcijų, grybelinis sepsis, atsiradęs imunodeficitas, antrinė anemija ir antrinė trombocitopenija.

Gydymas buvo labai sunkus. Po pirmo chemoterapijos kurso, progresuojant kvėpavimo nepakankamumui buvau perkelta į reanimacijos skyrių. Tuo metu mano kūnas atsisakė priimti bet kokį maistą, svėriau vos 35 kilogramus, tad man buvo prijungtas veninis maitinimas bei dirbtiniai plaučiai. Reanimacijoje praleidau beveik du mėnesius, iš kurių daugiau nei savaitės tiesiog neatsimenu. Vėliau išgirdau, jog gulėjau užmigdyta dirbtinėje komoje, man buvo užfiksuota ir klinikinė mirtis. Po truputį atgaunant sąmonę iš visų jėgų bandžiau grįžti į šį pasaulį. Čia labiausiai man padėjo šeima, kuri kaskart mane aplankiusi atnešdavo vis po gabalėlį šio pasaulio. Kartą, tai buvo istorija apie blynus, kitąkart  jie atnešė mano sielai muzikos, vėliau – eterinio aliejaus, kurio kaskart įkvėpus budinau miegančius kvapų receptorius, jutau gyvybę… Kiekvieną žodį, kiekvieną kvapą ir garsą aš klijuodavau į savo naujo gyvenimo mozaiką. Kiekviena jo dalis man padėjo sveikti, kiekviena mintis apie pasveikimą, mane gydė.

Vėliau laukė dar keturi chemoterapijos kursai ir krūva vaistų. Pamenu kaip džiaugiausi, ir bijojau, kai mane perkėlė į bendrą hematologijos skyrių. Bijojau, jog ten negausiu reikiamo dėmesio, juk negalėjau nei sėdėti nei vaikščioti, buvau dar labai silpna. Tačiau iš tiesų, tai buvo didelis postūmis judėti pirmyn, pačiai imtis iniciatyvos, ir visomis  prasmėmis, stotis ant kojų. Pamenu, kai mano mintyse buvo vienintelė svajonė: atsikelti, nueiti iki kriauklės ir tiesiog nusiplauti rankas. Ir pamenu palatos kolegės džiaugsmo šypsnį, kai pirmą kartą, vaikštyklės pagalba man tai pavyko padaryti. Vis dėlto, hematologijos skyrius, po reanimacijos, man atrodė kaip šviesulys tunelio gale. Mane džiugino mintis, jog palatoje esu ne viena, galiu žvilgsniu bendrauti su kitais, dalintis skausmu ir džiaugsmais. Nors būdavo nemažai  juodų, „nenoriu su niekuo bendrauti“ ir „niekas nesupranta kaip aš jaučiuosi“ dienų, neleisdavau sau per ilgai užsisklęsti. Noras gyventi, džiaugtis, dalintis, bendrauti ­−  nugalėdavo.

Kitas svarbus dalykas, lėmęs mano pasveikimą, tai pasitikėjimas gydytojais ir pilnas atsidavimas gydymui. Sužinojus diagnozę, buvau labai silpnos sveikatos, kenčiau didelius fizinius skausmus, buvau ant mirties slenksčio. Puikiai pamenu vieną dalyką – aš tvirtai žinojau ir tikėjau, jog mane gydo geriausi daktarai, ir man skiriamas tinkamiausias gydymas. Ši mintis mane ramino ir lydėjo visą kelionę link pasveikimo. Esu iki gyvenimo galo jiems dėkinga už atsidavimą, ryžtą ir drąsą gydyti.

Taip pat natūralu, jog po daugiau nei pusės metų trukusio intensyvaus gydymo ir gulėjimo ligoninėje, aš negrįžtamai pasikeičiau. Visų pirma, atsirado besąlyginis dėkingumas mane supantiems žmonėms, o ypač, mane gydžiusiems medikams ir visam ligoninės personalui.

O mano pačios gyvenimas, ir požiūris į jį pasikeitė dar 180 laipsnių. Dabar suvokiu, jog gyvenimas kasdien duoda mums pamokas, kurias mes išmokstame arba ne. Išmokę, palipam laipteliu aukštyn, neišmokę, liekam vietoje ir kartojame pamoką. Viskas yra mūsų rankose, mes galime rinktis, kaip norime gyventi, kokiais norime būti. Aš pasirinkau mylėti. Visų pirma, mylėti save, ne egoistiškai, bet iš tikrųjų. Aš išmokau priimti save kokia bebūčiau: serganti, nelaiminga ar abejinga. Aš priėmiau save ir su meile ir dėkingumu įsileidau kitus į savo gyvenimą. Drąsiai galiu sakyti, jog ši liga iš naujo subrandino mane kaip žmogų. Aš tapau geresniu žmogumi ne tik sau, bet ir kitiems. Tapau labiau sąmoningesnė gyvenime, savo pasirinkimuose. Tapau dėmesingesnė ir jautresnė savo pačios jausmams ir pojūčiams. Aš priėmiau šitą ligą, kaip dovaną ir kaip pamoką siųstą man augti. Esu dėkinga ir laiminga už savo gyvenimą tokį, koks jis yra.

 

Copy right „Drąsos ambasadoriai

Renginiai

Seminarai

Trečiadieniais 14:00-15:00

Ekstra seminarai

Pirmadieniais 14:00 - 15:00

Rezidentų seminarai

Pirmadieniais 14:00 - 15:00

Slaugytojų seminarai

Antradieniais 14:30 - 15:30

12

Padalinių

200+

Darbuotojų

20+

Klinikinių tyrimų

2000+

Transplantacijų

Partneriai

Santariškių g. 2, LT - 08661, Vilnius

+370 697 71477