GYDYMAS. TECHNOLOGIJOS. MOKSLAS

Mūsų gydytojai, slaugytojai ir kiti kraujo bei onkologinių ligų specialistai Jums parinks individualią diagnostiką bei gydymą.

Istorija

Birutės istorija

Negali prarasti optimizmo, turi save mylėti, turi kabintis į gyvenimą, nes tas gyvenimas vis tik vienas. Ir jis yra gražus – tai kaip tu jį prarasi?“ – Birutė, serga tikrąja policitemija

„Tai, jog jutau ligos simptomus, supratau tik vėliau, jau diagnozavus ligą. Jaučiau keistą rankų, kojų pirštų skausmą – it panardinus į karštą vandenį. Tada buvau daug svorio numetusi, tad išmąsčiau, kad tai yra pasekmė. Lankiau mankštas, fizioterapiją ir šie pojūčiai dingo. Ir tik atsitiktinai, eilinės sveikatos patikros metu, dėmesį atkreipė prasti kraujo tyrimai.

Patekau pas hematologą, ten man buvo paaiškinta, jog yra kraujo pakitimai, kurie rodo tikrąją policitemiją. Paskyrė vaistus kraujui skystinti. Aš nesureikšminau tos ligos, ypač todėl, jog išrašė aspiriną – atrodė, pasistumdys tie kraujo rodikliai ir viskas susitvarkys. Tačiau ilgainiui aspirino reikėjo vis daugiau ir daugiau, tad supratau, jog negerėja. Netrukus paskyrė receptinį preparatą hidroksikarbamidą“, – prisimena Birutė, kuriai prieš šešerius metus buvo diagnozuota reta kraujo liga.

Moteris pasakoja, jog sužinojus apie ligą ją apėmė nežinomybė ir baisumas, tačiau ji sugebėjo nepasiduoti blogoms mintims.

„Iš pradžių buvo šokas, bet manau, jog su liga susitaikiau pakankamai lengvai – situacijos labai nedramatizavau. Niekada nebuvau linkusi dramatizuoti įvykių. Atsitinka bėda – tuo metu padejuoji, bet pasipurtai, pagalvoji, juk ne karas, ne badas, ne maras – gi gali žmogus gyventi. Kaip baronas Miunchauzenas – pats save už plaukų ir ištrauki iš tos pelkės. Pradėjau lankyti grupinius užsiėmimus, skirtus su onkologine liga susidūrusiems žmonėms. Man jie labai  patiko ir tikrai padėjo. Ir ne man vienai, o daugybei moterų.

Ypatingai įsiminė viena mergina. Aš tuo metu savęs labai gailėjau, o ji – studentė, 20 metų ir onkologinė liga, mergina – plika. Ir ji nemetė studijų ir dar savanoriauti nuėjo, tada pagalvojau, velnias, aš tai jau tikrai nepasiduosiu.

Jeigu būčiau užsidariusi, sėdėjusi namie, gal būtų kitaip, bet tada kai man buvo blogai, ėjau į užsiėmimus. Reikia suprasti, jog niekas kitas už tave nepadarys, pats turi eiti ir daryti“, – sako ji.

Birutė visada buvo aktyvi, tik auginant vaikus visą energiją surydavo buitis. Užauginusi du sūnus, moteris gali daugiau laiko skirti sau ir atvirauja, jog po ligos diagnozės ji sau leidžia viską: „Viską, kas šauna į galvą. Leidžiu būti kvaila, leidžiu būti netvarkinga, į viską spjaunu ir einu, pavyzdžiui, į dominančią ekskursiją. Štai šiandien eisiu paskaitą apie Vilniaus architektūrą.

Pradėjau savanoriauti. Manau, jog man buvo pakeliui. Aš taip pagalvojau – aš jau pati sergu, tai man tikrai nėra nejauku bendrauti su kitais sergančiaisiais. Jeigu nebūčiau susirgus, nežinau, ar būčiau sugalvojusi pasukti šiuo keliu. Galbūt būčiau kur nors kitur, bet tikrai ne čia.

Pirmą kartą einant į ligoninę jautėsi šioks toks nedrąsumas – bet lygiai toks pats kaip einant į pirmą klasę, nuvažiavus į kitą miestą gyventi ar persikrausčius į naują butą. Tiesiog kaip nauja patirtis, bet tik tiek. Absoliučiai man nebuvo jokių negatyvių minčių, potyrių ar baimės. Personalas nuostabus, žmonių visokių yra, su vienais lengviau susibendrauji, kiti uždaresni.

Kaimynas vežė mane į renginį, kuriame turėjau padėti, tai pradėjo klausinėti, kokia čia konferencija. Sakau, jog savanoriauju. Tai jis taip nustebo ir sako, taigi lietuviai nesavanoriauja. Mano jaunystėje tokios tradicijos savanoriauti tikrai nebuvo, bet labai smagu, jog dabar vis daugiau žmonių nusprendžia skirti savo laiką savanorystei.“

Susidūrusiems su onkologine liga Birutė pataria jokiu būdu neužsisklęsti savyje ir ieškoti pagalbos: „Reikia ieškoti visų įmanomų veiklų – to, kas miela, kas gera, kas mintis atitraukia. Jokiu būdu nevirti tose emocijose, nes pirmomis dienomis mintys tik apie tai ir sukasi. Ir kaip čia bus, ir kas čia bus, ir visada atrodo, kad blogiausia, kad jau viskas. Pirmiausia lenda pačios baisiausios mintys, o paskui viskas apsišlifuoja.

Labai svarbu ieškoti pagalbos ir ją priimti. Būna kitiems siūlo, bet nepriima, tad ir priimti pagalbą reikia mokėti. Taigi, reikia su savimi padirbėti. Ir nepasiduoti.

Negali prarasti optimizmo, turi save mylėti, turi kabintis į gyvenimą, nes tas gyvenimas vis tik vienas. Ir jis yra gražus – tai kaip tu jį prarasi?“

Anot jos, kiekvienas žmogus yra skirtingas, todėl nėra vieno ir visiems tinkančio patarimo – kaip elgtis sužinojus apie ligą ar ką artimieji galėtų padaryti dėl mylimo žmogaus.

„Čia kaip ir gyvenime – kiekvienas žmogus yra absoliučiai individualus ir nėra universalaus patarimo, vieno recepto, tinkančio visiems. Kiekvieno liga skirtinga, mes kiekvienas į tą ligą skirtingai reaguojame, skirtingai mūsų organizmas ją priima ir mąstome kiekvienas kitaip. Tikrai negalima patarti, daryk taip ar kitaip – čia gal širdis galėtų geriau patarti.

Labiausiai priimtina pozicija buvo, kai su manimi artimieji elgėsi įprastai – nieko tokio nenutiko, aš gyva, aš kvėpuoju ir viskas yra gerai. Bet visada reikia moralinio palaikymo, gerai, kai turi žmogų šalia. Tik nereikia brukti pagalbos, jeigu žmogus nenori. Ne kiekvienas nori kalbėti apie tai, o kitam kaip tik to reikia.“

 

Copy right „Drąsos ambasadoriai

Renginiai

Seminarai

Trečiadieniais 14:00-15:00

Ekstra seminarai

Pirmadieniais 14:00 - 15:00

Rezidentų seminarai

Pirmadieniais 14:00 - 15:00

Slaugytojų seminarai

Antradieniais 14:30 - 15:30

12

Padalinių

200+

Darbuotojų

20+

Klinikinių tyrimų

2000+

Transplantacijų

Partneriai

Santariškių g. 2, LT - 08661, Vilnius

+370 697 71477